Video versiją rasite žemiau. Ačiū visiems už palaikymą, koks jis bebūtų🙏
„Tačiau dievai, pasigailėjo žmonių, kurie gimė dirbti ir davė jiems nuolat pasikartojančias dieviškas šventes, kad jie galėtų atsigaivinti nuo nuovargio; davė jiems mūzų ir mūzų šeimininkus Apoloną ir Dionisą, kad, atsigaivinę dievų draugijoje, jie galėtų grįžti į teisingąją būseną. Platonas
.....................
Mums jau beveik neįmanoma suprasti, ką turėjo omenyje senovės graikai vadindami „ne laisvalaikiu“ tai, ką mes vadiname darbu.
Aristotelis rašė, kad žmonės turi būti „ne laisvalaikyje“, kad galėtų būti laisvalaikyje. Laisvalaikis – darbo tikslas.
Laisvalaikis irgi reiškė ką kitą, nei dabar. Aristotelis jį vadina žodžiu scholé (σχoλή), iš kurio kilo žodis mokykla. Ko mokomės laisvu laikus šiandien?
Josefas Pieperis Scholé vadina „mentaliniu ir dvasiniu nusiteikimu suvokti tikrovę“ (J. Pieper, Leisure the Basis of Culture).
„Schole pirmiausiai ir labiausia reiškia Tiesos, Gėrio ir Grožio siekimą, atidedant į šoną asmenines agendas, ambicingus tikslus ir troškimus“ – rašė Mystie Wrinckle, mokytoja kaip mokytis su smagumu.
Pramogos negali būti subrendusio žmogaus laisvalaikis, nes laimė ne malonumuose, tiksliau nelaimė yra kai žmogus dirba ir kenčia vardan malonumų – sako Aristotelis.
Tai ką mes vadiname darbu ji padalina į dvi kategorijas: laisvieji darbai (arte liberales) ir vergiški darbai (artes servires).
Pirmieji yra nukreipti į save, antrieji į išorę ir daromi ir daromi dėl būtinybės, dėl pinigų, dėl tikslo, dėl kažko, tik ne savęs. Anot Aristotelio, darbas už užmokestį atima laisvalaikį ir žemina žmogų, nes nauda toli gražu nėra svarbiausias dalykas, greičiau atvirkščiai.
Sielos lygmuo yra kažkas kas su nauda neturi jokio ryšio.
Žmogus gimsta ne tam, kad dirbtų. Dirbantysis nėra laisvas. Aristotelio nuomone, laisvas žmogus yra tas, kuris nepriklauso nuo gyvenimo poreikių ir suvaržymų. Jis gali rinktis tris laisvo gyvenimo formas: pirmiausia gyvenimą, nukreiptą į mėgavimąsi gražiais dalykais, antra, gyvenimą, kuris polyje atlieka gražius darbus, ir galiausiai kontempliatyvų gyvenimą, kuris skleidžiasi amžino grožio srityje, tyrinėdamas tai, kas amžina. Todėl tikrai laisvi yra tik poetai, politikai ir filosofai.
Bet mes su senovės graikais nebesusikalbėtume, taip kaip jie nesuprastų mūsų darbo pasaulio ir darbo dėl darbo. Mes painiojame laisvalaikį su tinginyste ir dykaduoniavimu, o darbą su kūrybiškumu. „Darbas žinoma, gali būti kūrybiškas, bet tik tada kai jis veda į laisvalaikį. Darbas be pabaigos yra beprasmiškas" – rašė Rogeris Scrutonas, teigamas, kad mes gyvename totalinio darbo visuomenėje, kurioje darbas tapo svarbiausiu ir daugiausiai mūsų laiko užimančiu dalykas.
Šiuolaikinis žmogus, perfrazuojant Maxą Weberį, dirba ne tam kad išgyventų, bet gyvena tam, kad dirbtų.
Mes tikime, kad esame laisvesni nei buvo žmonės bet kada, bet ar tikrai?
„Kiek jaunų universitetų absolventų ėmėsi sudėtingų darbų galingose įmonėse, prisiekdami, kad sunkiai dirbs, kad uždirbtų pinigų, kurie leis jiems išeiti į pensiją ir užsiimti savo tikraisiais interesais, kai jiems sukaks 35-eri? Tačiau kai jie sulaukia tokio amžiaus, turi dideles hipotekas, vaikus mokyklose, namus priemiesčiuose, kuriuose reikia mažiausiai dviejų automobilių vienai šeimai, ir jausmą, kad be tikrai gero vyno ir brangių atostogų užsienyje neverta gyventi. Ką jie turėtų daryti, grįžti atgal ir išrauti šaknis? Ne, jie deda dvigubai daugiau pastangų ir toliau vergauja." – rašo Yuvalis Hararis.
Charlesas Bukowskis šioje vietoje sukuria klausimą: „Kaip po velnių, žmogui gali patikti 8.30 val. (vėlai jis kėlėsi😊) būti pažadintam ryto žadintuvo, šokti iš lovos, apsirengti, priverstinai pavalgyti, pašikti, nusimyžti, išsivalytis dantis ir plaukus, kovoti su spūstimis, kad patektum į vietą, kur iš esmės uždirbi daug pinigų kažkam kitam ir esi prašomas būti dėkingas už suteiktą galimybę tai daryti?"
Iš šio kalėjimo nėra išėjimo, nes mes jame savo noru. Skirtumas senovės vergų ir mūsų tas, kad vergai žinojo, kad jie yra nelaisvi. O mums net nebereikia šeimininko, kuris lieptų dirbti. Mes neturime pasirinkimo ir išnaudojame save, net kai turime.
Mes patys esame savęs išnaudotojai. Nes tai mums reikia pinigų, pripažinimo, kelionių ten kur skrenda visi.
Ten kur gali sau leisti už vandens buteliuką mokėti 5 eurus ir lydėti saulę su minia, kuri kažkodėl į tą saulę žiūri per kameras.
Pasilik ten, kur esi ir galėsi išsirinkti naujo iphone spalvą. Naujas įphone‘as turės dar geresnę kamerą ir kitą kartą galėsi nufilmuoti saulę dar „natūraliau“.
Galėsi atkeršyti sunkiai darbo dienai vakare scrolindamas. Ar pažiūrėti serialą savaitgalį. Būtų gerai ne vieną sezoną, kad smegenys pailsėtų ir persikrautų naujai darbo savaitei. Kita, beje. bus kiek sunkesnė, nes laukia pokalbis su darbdaviu, apie metų rezultatus, pasiekimus, naujus tikslus. Stresas stresas stresas... Chmmm.. Kiek paprašyti pakelti atlyginimą? Viskas juk taip brangsta....
Atlyginimas už darbą ir graikų honoraras tai irgi du skirtingi dalykai...
Laisvė sakote...
Mes esame neįtikėtinai nelaimingų žmonių visuomenė: vienišų, nerimastingų, prislėgtų, destruktyvių, priklausomų - žmonių, kurie džiaugiasi, žudydami laiką, kurį taip stengiasi sutaupyti" – sako Erichas Frommas.
Laiką, kurį Aristotelis vadino svarbiausiu. Darbas tai karas, laisvalaikis tai taika - sakė jis. Karas yra reikalingas taikai, bet niekas juk niekas nenorėtų kariauti be atvangos, tiesa? O kodėl žmonės dirba be atvangos? Ką galima išgirsti amžiname triukšme?
Tie, kurie dirba iš būtinybės, tie kurie neturi pasirinkimo – yra vergai rašė Aristotelis. Po 2500 metų mes didžiuojamės, kad vergų laikai praeityje, kad mes visi esame laisvi, kad galime daryti tik tai, kad mums patinka. Tik ar tikrai? Kodėl mūsų amžiaus ligos yra depresija ir perdegimas? Ar galite pasakyti NE viskam, kuo nesidžiaugia jūsų siela? Nebedaryti nieko, tik dėl to, kad reikia?
Gerdami pozityvumo ir antidepresantų tabletes mes nejaučiame skausmo, bet jis yra. Byung Chul Han vadina mus Nuovargio visuomene, kurios skausmas kaupiasi kepenyse. Kadangi pačių kepenų neskauda, skausmas yra nuovargis.
Mūsų pasaulis tai Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“ kuriame vyrauja bejausmio darbo ir malonumų kultas. Didžiosios korporacijos išranda ekonominės gerovės modelius be prievartos kontroliuoti ir valdyti mases. Bet svarbiausia, kad naujosios visuomenės nariai mano jog gyvena ir veikia savo laisva valia - jie myli savo vergiją - pramogos ir malonumai veikia kaip narkotikas, kurio niekas neatsisakytų savo noru… Be to būtų neįmanoma, tiek daug ir sunkiai dirbti. Mes laikome laine tai, ką Aristotelis laikė nelaime.
Bet mes, priklausomi nuo mėnesinės algos, šitame pasaulyje sugebame jaustis laisvi. Tikėti savo laisve ir tuo, kad viskas priklauso tik nuo mūsų. Sugebame, nes nerandame žodžių apibrėžiančių mūsų nelaisvę.
Iš tiesų, mes jų neieškome, nes nėra nieko stipresnio už norą tikėti tuo, kuo norisi.
Nes įpratome norėti to, ko, ko nori visi. Išmokome nuvyti į šalį nemalonias mintis, nes kokia iš jų nauda? O be to... tam nėra laiko. Trūksta laiko net geriems dalykams.
Apie darbą ir laisvalaikį su Alvydu Jokubaičiu