Dėkoju. Manau klausysiuos dar kartą, o gal ir dar… :) Ir prašau - tęskite. Man be galo įdomu ( kaip ir visos kitos jūsų pamokos, lekcijos, pasakojimai, pasakos, istorijos ir samprotavimai) ir žinoma, daug minčių sukelia. Nedaug kartų gyvenime esu taip nusivylus skambučiu skelbiančiu pamokos pabaigą :) Sėkmės!!! Girdėti save ir kitus… kaip sutartinėje :) Tikrai.
Norim, norim, dar ir dar pamokų... giliai, prasmingai, jautriai, kaip visada, taip, kaip, manau, patinka daugeliui Roberto istorijų klausytojų. O komentarams ir diskusijoms, man dar per anksti, dar reikia ne kartą šitą pamoką išklausyti ir mintis susidėlioti.
Neapibrėžtumas nėra kliūtis žmogaus mąstymui, bet pats jo sąlygiškumo šaltinis – tai ne šešėlis, kurį reikia išsklaidyti, bet šviesa, kurios neįmanoma sutelkti į vieną tašką. Tikrovė, kurią bandome suvokti, nėra skaidri schema, bet drumstas šulinys, kurio dugnas visados slepiasi nuo žvilgsnio – ir būtent tai suteikia jam gelmę. Ten, kur neapibrėžtumas eliminuojamas, miršta gyvybė, nes tik gryname netikrumo ore kvėpuoja kūryba, poezija, ir tikroji žmogiškoji laisvė. Kiekviena forma, kuri siekia būti tobula ir uždara, galiausiai tampa kalėjimu, kuriame išsigimsta dvasia – tik atvira forma, leidžianti neapibrėžtumui pulsuoti, išlieka gyva. Žodis, kuris viską pasako, yra melas, nes tikras žodis visados palieka plyšį – tylėjimo plyšį, per kurį į mus prabyla būties neapibrėžtumas. Buvimas su kitu tampa gyvas ne tada, kai jį supranti, bet kai nustoji norėti suprasti – kai imi gerbti jame tą, ko niekada nesuprasi. Meilė – tai ne žinojimo jausmas, bet nepažinumo pagarba, žvelgimas į kitą kaip į amžinai svetimą ir vis dėlto savą. Laikas, jei jis tikra patirtis, yra ne tvarka, bet drebėjimas, kurį sukelia galimybės, dar nevirtusios būtimi – tai ne linija, bet nežinomybės bangavimas. Net mirtis nėra galas, bet įtemptas klausimas, į kurį niekada neatsakysime, bet kurio dėka kiekvienas mūsų žingsnis tampa atsakingas. Mitai, jei jie gyvi, moko ne išspręsti neapibrėžtumą, bet jame gyventi – ne kaip užkariautojui, bet kaip tam, kuris išdrįso nebeturėti atsakymo.
Labai noriu tokių pamokų. Tik gyvai sudalyvauti diskusijoje man iki šiol nepavyko, mažai tikėtina, kad ir pavyks. Todėl asmeniškai labai norėčiau įrašo.
Ačiū, man patiktų įrašas, ypač su Romano akcentu (jau skamba ausyse "žuvų šukelėm"), nes aptarimuose nesudalyvauju, gyvenimas lekia savo ritmu.
Man Eglės mitas stipriai apie tai, kad nei vieno žmogaus transformacija nei milžiniška auka (Eglė prarado viską, neliko nei gimtoj šeimoj, nei santuokinėj, pasirinko trečią būvį) negali iš esmės pakeisti bendruomenių. Tam reikalingi kur kas didesni lūžiai. Būdama mama, labai jaučiu ir žodžio svorį - nuo juokais duoto "nei čia buvo, bei čia ką" iki "drebėk per amžius" iš visos širdies savo širdies kraujui. Įdomu, kad kitos tautos turi herojus vyrus - karalių Artūrą, Heraklį, Zygfridą, o mūsų garsiausias mitas - moters kova.
Karantinas davė ir gerų dalykų. Nemažai universitetų perėjo prie nuotolinių paskaitų, o tai klausytojams leidžia daryti pertraukas tada, kada nori, galima kartoti. Todėl pamokos trukmė lieka svarbi tik kalbėtojui. O dabar tas žadintuvas privertė pašokti iš netikėtumo. Lauksiu tęsinio, o tada Pasakų klubo apie Eglę.
Dėkoju. Manau klausysiuos dar kartą, o gal ir dar… :) Ir prašau - tęskite. Man be galo įdomu ( kaip ir visos kitos jūsų pamokos, lekcijos, pasakojimai, pasakos, istorijos ir samprotavimai) ir žinoma, daug minčių sukelia. Nedaug kartų gyvenime esu taip nusivylus skambučiu skelbiančiu pamokos pabaigą :) Sėkmės!!! Girdėti save ir kitus… kaip sutartinėje :) Tikrai.
Smagu, Auste!
Norim, norim, dar ir dar pamokų... giliai, prasmingai, jautriai, kaip visada, taip, kaip, manau, patinka daugeliui Roberto istorijų klausytojų. O komentarams ir diskusijoms, man dar per anksti, dar reikia ne kartą šitą pamoką išklausyti ir mintis susidėlioti.
Bus dar:)
Labai įtraukė, laukiu tęsinio! Labiau tiktų įrašas. Ačiū!
Video?
Užtenka ir audio!
Vel po tiek metu si kurini permastyt privertet.
Pamenu, mama visada klausdavo - kodel Lietuviu pasakos tokios ziaurios? Kodel mes tokie?
(Dar pasaka buvo, kur mergaite - naslaite pelenuose sudegint norejo)
Superinis turinys apmastymui👌
Neapibrėžtumas nėra kliūtis žmogaus mąstymui, bet pats jo sąlygiškumo šaltinis – tai ne šešėlis, kurį reikia išsklaidyti, bet šviesa, kurios neįmanoma sutelkti į vieną tašką. Tikrovė, kurią bandome suvokti, nėra skaidri schema, bet drumstas šulinys, kurio dugnas visados slepiasi nuo žvilgsnio – ir būtent tai suteikia jam gelmę. Ten, kur neapibrėžtumas eliminuojamas, miršta gyvybė, nes tik gryname netikrumo ore kvėpuoja kūryba, poezija, ir tikroji žmogiškoji laisvė. Kiekviena forma, kuri siekia būti tobula ir uždara, galiausiai tampa kalėjimu, kuriame išsigimsta dvasia – tik atvira forma, leidžianti neapibrėžtumui pulsuoti, išlieka gyva. Žodis, kuris viską pasako, yra melas, nes tikras žodis visados palieka plyšį – tylėjimo plyšį, per kurį į mus prabyla būties neapibrėžtumas. Buvimas su kitu tampa gyvas ne tada, kai jį supranti, bet kai nustoji norėti suprasti – kai imi gerbti jame tą, ko niekada nesuprasi. Meilė – tai ne žinojimo jausmas, bet nepažinumo pagarba, žvelgimas į kitą kaip į amžinai svetimą ir vis dėlto savą. Laikas, jei jis tikra patirtis, yra ne tvarka, bet drebėjimas, kurį sukelia galimybės, dar nevirtusios būtimi – tai ne linija, bet nežinomybės bangavimas. Net mirtis nėra galas, bet įtemptas klausimas, į kurį niekada neatsakysime, bet kurio dėka kiekvienas mūsų žingsnis tampa atsakingas. Mitai, jei jie gyvi, moko ne išspręsti neapibrėžtumą, bet jame gyventi – ne kaip užkariautojui, bet kaip tam, kuris išdrįso nebeturėti atsakymo.
Labai noriu tokių pamokų. Tik gyvai sudalyvauti diskusijoje man iki šiol nepavyko, mažai tikėtina, kad ir pavyks. Todėl asmeniškai labai norėčiau įrašo.
Ačiū, man patiktų įrašas, ypač su Romano akcentu (jau skamba ausyse "žuvų šukelėm"), nes aptarimuose nesudalyvauju, gyvenimas lekia savo ritmu.
Man Eglės mitas stipriai apie tai, kad nei vieno žmogaus transformacija nei milžiniška auka (Eglė prarado viską, neliko nei gimtoj šeimoj, nei santuokinėj, pasirinko trečią būvį) negali iš esmės pakeisti bendruomenių. Tam reikalingi kur kas didesni lūžiai. Būdama mama, labai jaučiu ir žodžio svorį - nuo juokais duoto "nei čia buvo, bei čia ką" iki "drebėk per amžius" iš visos širdies savo širdies kraujui. Įdomu, kad kitos tautos turi herojus vyrus - karalių Artūrą, Heraklį, Zygfridą, o mūsų garsiausias mitas - moters kova.
Laukiu tęsinio.
Kaip man patiko, kaip įdomu klausytis. Man patiktų pirmiau išklausyti antrą “pamoką”, o paskui aptarti gyvai. Ačiū
Karantinas davė ir gerų dalykų. Nemažai universitetų perėjo prie nuotolinių paskaitų, o tai klausytojams leidžia daryti pertraukas tada, kada nori, galima kartoti. Todėl pamokos trukmė lieka svarbi tik kalbėtojui. O dabar tas žadintuvas privertė pašokti iš netikėtumo. Lauksiu tęsinio, o tada Pasakų klubo apie Eglę.
Laba diena, gal galite pasidalinti, kur buvo nagrinėti jūsų geopolitiniai mitai.
Apie IIpk pergalę buvo: https://open.substack.com/pub/robertaspetrauskas/p/pergales-ii-pasaulinio-karo-80-osios?r=6lokf&utm_medium=ios