Kaip įdomu… O aš nuo vaikystės galvojau, kad tapimas medžiu, pasirinkimas tapti medžiu yra lyg perėjimas į kitą aukštesnį, amžiną buvimą, tapimas simboliu… niekad nepagalvojau apie sustingimą ir niekad Eglės nelaikiau auka… daug minčių sukėlėt :) Ačiū.
Maloniai nustebino, kad jūsų klausytojai, Robertai, aktyviai ieško pozityvo. Kalbant apie sluoksnius galima ir tokius įžvelgti:
Eglė prisiima atsakomybę už savo veiksmus.
Bendruomeniniame (grupiniame) veiksme visada yra silpniausioji grandis, kuri gali išduoti.
Elgdamasis infantiliai gali pakenkti kitiems.
Eglė simbolizuoja svajonių apie geresnį gyvenimą įžeminimą. Apie gyvenimą gimtojoje žemėje, tokioje, kokia ji yra, o geras gyvenimas turi likti tik svajonėse.
Realybė yra negailestinga ir nenuspėjama net didvyriškai atkakliai siekiant savo tikslo. Neįveikti iššūkiai atima iš žmogaus lankstumą ir gebėjimą kūrybiškai galvoti - jis surambėja, sumedėja.
Ar nagrinėdami tūkstantmečių senumo mitus tikrai turi žiurėti apie individualią patirtį? O gal tai apie bendruomenę? Jei individas nenori likti bendruomenėje, jis joje ir neliks - Eglė gal fiziškai ir lieka bendruomenės teritorijoje, bet nei ji, nei jos vaikai nebėra bendruomenės nariais. Prievarta napasieksi rezultatų.
Gal tai perėjimo iš matriarchato į patriarchatą simbolis - santykiai veikia, kai vyras susitaria su moterimi, tačiau santykių nelieka, kai vyrai jėga primeta savo valią.
Kam šiuo mitu sunčiama žinutė - moterims, vyrams, bendruomenei?
Patiko mintis apie perėjimą iš matriarchato į patriarchatą. Tarsi Eglė, protestuodama prieš šį pasikeitimą, ne tik pati palieka žmonių pasaulį, bet ir vaikus iš jo pasiima. Tokiu būdu ji tarsi apsaugo sūnus ir dukrą nuo gyvenimo vyrų valdomame pasaulyje, kur problemos sprendžiamos smurtu ir agresija.
Vienos pasakos viena dalis – vienas herojus, bet ji pažadino tiek daug jausmų ir minčių.
Atrodo, Eglė išdrįsta – įgauna galią ir ryžtasi leistis į kelionę, kurios tikslas – sujungti du pasaulius. Tačiau galbūt tai buvo tik viena kelionės dalis. Gal tikrasis drąsos žingsnis ir herojiškumas slypi gebėjime nepasiduoti nevilčiai, išdrįsti gyventi toliau ir vis tiek jungti du pasaulius, net tada, kai prarandi mylimąjį.
Eglės sprendimas nusižudyti ir nužudyti savo vaikus kelia manyje pyktį. Pykstu, nes ji pasirinko būti auka – atsisakė savo galios, savo gyvybės.
Tačiau po kurio laiko ateina suvokimas: kas aš tokia, kad teisčiau Eglę? Ar aš vaikščiojau jos batais? Ar žinau, kaip ji jautėsi? Teisdama ją, tampu panaši į jos brolius – tuos, kurie manė žinantys geriau.
Mano manymu, didžiausia pasakos transformacija gali įvykti, kai pradedama nuo aš, o paskui – mes, pripažįstame tiesą tokią, kokia ji yra. Mūsų Lietuva yra aukos pozicijoje. AŠ–mes dažnai save nugaliname, nes kartais būti auka yra žymiai lengviau – nereikia nieko keisti, nereikia eiti iš savo komforto, kuris dažnai tampa kančia. Nereikia prisiimti atsakomybės.
Kaip gali pasveikti, jei nežinai ar nepripažįsti, kad sergi? Čia kaip alkoholikui – jis negali pradėti sveikti, kol nepripažįsta savo ligos.
Tik tada, kai drąsiai pasižiūri, kur esi ir kas esi, kai pasitelki pirmiausia MEILĘ sau, o vėliau ir kitam – tik tada pradedi gyti. Tik tada gali žydėti ir klestėti.
Medis mitogogijoje yra jungtis tarp žemės ir vandens, dangaus ir požemio pasaulių. Pvz., gyvybės medis. "Eglėje" pasakiškasis "ilgai ir laimingai" dar ir kaip įvyksta.
Tam tikra prame taip. Jei nenutolti per daug nuo teksto, Eglė transformuojasi, tampa gamtos dalimi, dievybe. Skirtumas nuo Campbell aprašomo “Heroe's Adventure”, tiesa, yra, herojus negrįžta į kasdienybę. Bet jei ieškom paralelių - ir Jėzus tiesiogiai negrįžta, tampa likusiems kažkuo didesniu.
Kitoje serijoje aš imsiu pavyzdžių kai moterys tampa “kažkuo didesniu”, o nenusižudo kai joms bandoma parodyti “jų vietà”. Mano nuomone Egz yra pasaka su tragiška, o ne laiminga pabaiga. Todėl pamėginsiu pažiūrėt kaip atrodo laimingos pabaigos kitose kultūrose.
Bus įdomu. Bandau pasakyti, kad mitų, kuriuose moters galia priimti/ pasirinkti mirtį/ transformaciją ir taip liudyti atgimimą, viltį, išganymą taip pat rastume.
Daug minčių kyla, žymiuosi, tikrai bus įdomu diskusijoje išgirsti kitų matymus. Šį kartą įstrigo tai, kad medžiai simbolizuoja sustingimą. Nebuvau apie tai pagalvojusi, man visad atrodė, kad medis gyvas, jis nuolat auga, šakomis visada į dangų stiebiasi, o vandenį ir gyvybės syvus siurbia šaknimis iš žemės gelmių, požemių... Ir pagal tokią logiką, man kyla mintis, kad paversdama save ir vaikus medžiais, Eglė vis dėlto sujungia abu pasaulius... tai gal ši pasaka baigiasi laimingai, tik mes to nesuprantam, vertindami viską pagal žmogišką, žemišką supratimą?
Ačiū už pasakų, mitų svarbos iškėlimą. Buvau užmiršusi, kiek ten daug tiesos ir savaime suprantamų, kasdienių stebuklų. Man ši pasaka baigiasi viltimi, ne nužudymu. Nužudomas tik vienas Žaltys. Daugelyje pasakų kas yra užburta, užkeikta, paversta... kažkada atvirsta! Tad aš suvokiu šį "sumedėjimą" tik kaip laikiną būseną ir.. gal... po daugybės metų ateis tas ar ta ir užkeikimas bus nuimtas. Gal reikės atlikti žygdarbius, gal paaukoti ką nors, gal tiesiog broliai, gal jų palikuonys supratę išpirks klaidą.. gal Žalčio karalystė eis gelbėti savo karalienės.. daug variantų. Man ši pasaka būtinai turės tęsinį.
Kaip įdomu… O aš nuo vaikystės galvojau, kad tapimas medžiu, pasirinkimas tapti medžiu yra lyg perėjimas į kitą aukštesnį, amžiną buvimą, tapimas simboliu… niekad nepagalvojau apie sustingimą ir niekad Eglės nelaikiau auka… daug minčių sukėlėt :) Ačiū.
Maloniai nustebino, kad jūsų klausytojai, Robertai, aktyviai ieško pozityvo. Kalbant apie sluoksnius galima ir tokius įžvelgti:
Eglė prisiima atsakomybę už savo veiksmus.
Bendruomeniniame (grupiniame) veiksme visada yra silpniausioji grandis, kuri gali išduoti.
Elgdamasis infantiliai gali pakenkti kitiems.
Eglė simbolizuoja svajonių apie geresnį gyvenimą įžeminimą. Apie gyvenimą gimtojoje žemėje, tokioje, kokia ji yra, o geras gyvenimas turi likti tik svajonėse.
Realybė yra negailestinga ir nenuspėjama net didvyriškai atkakliai siekiant savo tikslo. Neįveikti iššūkiai atima iš žmogaus lankstumą ir gebėjimą kūrybiškai galvoti - jis surambėja, sumedėja.
Ar nagrinėdami tūkstantmečių senumo mitus tikrai turi žiurėti apie individualią patirtį? O gal tai apie bendruomenę? Jei individas nenori likti bendruomenėje, jis joje ir neliks - Eglė gal fiziškai ir lieka bendruomenės teritorijoje, bet nei ji, nei jos vaikai nebėra bendruomenės nariais. Prievarta napasieksi rezultatų.
Gal tai perėjimo iš matriarchato į patriarchatą simbolis - santykiai veikia, kai vyras susitaria su moterimi, tačiau santykių nelieka, kai vyrai jėga primeta savo valią.
Kam šiuo mitu sunčiama žinutė - moterims, vyrams, bendruomenei?
Patiko mintis apie perėjimą iš matriarchato į patriarchatą. Tarsi Eglė, protestuodama prieš šį pasikeitimą, ne tik pati palieka žmonių pasaulį, bet ir vaikus iš jo pasiima. Tokiu būdu ji tarsi apsaugo sūnus ir dukrą nuo gyvenimo vyrų valdomame pasaulyje, kur problemos sprendžiamos smurtu ir agresija.
Vienos pasakos viena dalis – vienas herojus, bet ji pažadino tiek daug jausmų ir minčių.
Atrodo, Eglė išdrįsta – įgauna galią ir ryžtasi leistis į kelionę, kurios tikslas – sujungti du pasaulius. Tačiau galbūt tai buvo tik viena kelionės dalis. Gal tikrasis drąsos žingsnis ir herojiškumas slypi gebėjime nepasiduoti nevilčiai, išdrįsti gyventi toliau ir vis tiek jungti du pasaulius, net tada, kai prarandi mylimąjį.
Eglės sprendimas nusižudyti ir nužudyti savo vaikus kelia manyje pyktį. Pykstu, nes ji pasirinko būti auka – atsisakė savo galios, savo gyvybės.
Tačiau po kurio laiko ateina suvokimas: kas aš tokia, kad teisčiau Eglę? Ar aš vaikščiojau jos batais? Ar žinau, kaip ji jautėsi? Teisdama ją, tampu panaši į jos brolius – tuos, kurie manė žinantys geriau.
Mano manymu, didžiausia pasakos transformacija gali įvykti, kai pradedama nuo aš, o paskui – mes, pripažįstame tiesą tokią, kokia ji yra. Mūsų Lietuva yra aukos pozicijoje. AŠ–mes dažnai save nugaliname, nes kartais būti auka yra žymiai lengviau – nereikia nieko keisti, nereikia eiti iš savo komforto, kuris dažnai tampa kančia. Nereikia prisiimti atsakomybės.
Kaip gali pasveikti, jei nežinai ar nepripažįsti, kad sergi? Čia kaip alkoholikui – jis negali pradėti sveikti, kol nepripažįsta savo ligos.
Tik tada, kai drąsiai pasižiūri, kur esi ir kas esi, kai pasitelki pirmiausia MEILĘ sau, o vėliau ir kitam – tik tada pradedi gyti. Tik tada gali žydėti ir klestėti.
Medis mitogogijoje yra jungtis tarp žemės ir vandens, dangaus ir požemio pasaulių. Pvz., gyvybės medis. "Eglėje" pasakiškasis "ilgai ir laimingai" dar ir kaip įvyksta.
Gyti, tai Egž yra pasaka su laiminga pabaiga?
Tam tikra prame taip. Jei nenutolti per daug nuo teksto, Eglė transformuojasi, tampa gamtos dalimi, dievybe. Skirtumas nuo Campbell aprašomo “Heroe's Adventure”, tiesa, yra, herojus negrįžta į kasdienybę. Bet jei ieškom paralelių - ir Jėzus tiesiogiai negrįžta, tampa likusiems kažkuo didesniu.
Kitoje serijoje aš imsiu pavyzdžių kai moterys tampa “kažkuo didesniu”, o nenusižudo kai joms bandoma parodyti “jų vietà”. Mano nuomone Egz yra pasaka su tragiška, o ne laiminga pabaiga. Todėl pamėginsiu pažiūrėt kaip atrodo laimingos pabaigos kitose kultūrose.
Bus įdomu. Bandau pasakyti, kad mitų, kuriuose moters galia priimti/ pasirinkti mirtį/ transformaciją ir taip liudyti atgimimą, viltį, išganymą taip pat rastume.
Daug minčių kyla, žymiuosi, tikrai bus įdomu diskusijoje išgirsti kitų matymus. Šį kartą įstrigo tai, kad medžiai simbolizuoja sustingimą. Nebuvau apie tai pagalvojusi, man visad atrodė, kad medis gyvas, jis nuolat auga, šakomis visada į dangų stiebiasi, o vandenį ir gyvybės syvus siurbia šaknimis iš žemės gelmių, požemių... Ir pagal tokią logiką, man kyla mintis, kad paversdama save ir vaikus medžiais, Eglė vis dėlto sujungia abu pasaulius... tai gal ši pasaka baigiasi laimingai, tik mes to nesuprantam, vertindami viską pagal žmogišką, žemišką supratimą?
Ačiū už pasakų, mitų svarbos iškėlimą. Buvau užmiršusi, kiek ten daug tiesos ir savaime suprantamų, kasdienių stebuklų. Man ši pasaka baigiasi viltimi, ne nužudymu. Nužudomas tik vienas Žaltys. Daugelyje pasakų kas yra užburta, užkeikta, paversta... kažkada atvirsta! Tad aš suvokiu šį "sumedėjimą" tik kaip laikiną būseną ir.. gal... po daugybės metų ateis tas ar ta ir užkeikimas bus nuimtas. Gal reikės atlikti žygdarbius, gal paaukoti ką nors, gal tiesiog broliai, gal jų palikuonys supratę išpirks klaidą.. gal Žalčio karalystė eis gelbėti savo karalienės.. daug variantų. Man ši pasaka būtinai turės tęsinį.
Labai patinka klausyti jusu apzvalgu.
Visuomet galvojau, kad Lietuva istoriskai ne patriarchatine salis.
(Tuo metu, kai moterys Europoje kovojo del galimybes balsuoti, Lietuvoje moterys jau buvo parlamente (kalbu apie 20a po Egles)
Jei kada bus galimybe panagrineti patriarchato (ar matriarchato) tema Lietuvos istorijoje butu labai idomu.
Jei kam įdomu yra tokia šio mito studija: http://www.llti.lt/failai/12_Zmuidos.pdf